Varpai: meditacija Didžiajai savaitei




Дата канвертавання27.04.2016
Памер27.25 Kb.
Varpai: meditacija Didžiajai savaitei

Meditacija rengiama ir atliekama su 12-16 m. amžiaus mokiniais. Daugelį reikalingų priemonių mokiniai gali parengti patys, išskyrus Velykinę žvakę. Net ir muziką meditacijai mokiniai gali sukomponuoti patys ir atlikti ją tais instrumentais, kuriais muzikuoja. Jeigu ne -galima parinkti atitinkamos nuotaikos melodijų ir naudoti garso įrašą.

Meditacija atliekama klasėje ar salėje. Į bendrą veiklą įtraukiami visi mokiniai. Prieš užsiėmimą reikėtų mokiniams paaiškinti medi­tacijos prasmę, pabrėžiant tylos ir tarpusavio susiklausymo svarbą.

Dalyviai: visi kurios nors klasės, pogrupio mokiniai.

Skaitovai: Vadovas (gali būti mokytojas), Pirmasis varpas, Antrasis varpas, Trečiasis varpas, Ketvirtasis varpas, Penktasis varpas.

Muzika, atliekama pačių mokinių ar naudojant garso įrašą:

1. Džiaugsminga Verbų sekmadienio melodija.

2. Mąsli, švelni melodija Didžiajam ketvirtadieniui.

3. Skausminga, liūdna melodija Petro išsigynimo scenai.

4. Lėtas, liūdnas skambesys Nukryžiavimui.

5. Varpų, būgnų skambesys - Prisikėlimo simbolis.



(Tai galėtų būti J. S. Bacho, J. M. Jarre'o, E. Moricone's muzikinių kompozicijų fragmentai.)

Taip pat meditacijos įžangai ir pabaigai galima pritaikyti pačių dalyvių pasirinktas ir giedamas giesmes.



Priemonės: Penki skirtingų spalvų kartoniniai varpai su atramėlėmis pastatyti, ant jų užrašyti atitinkami žodžiai:

1. Žalias - Verbų sekmadieniui (OSANA);

2. Auksinis ir baltas - Didžiajam ketvirtadieniui (MYLĖKITE VIENAS KITĄ);

3. Oranžinis ir raudonas - Petro išsigynimui (TRISDEŠIMT SIDABRINIŲ);

4. Purpurinis ir pilkas - Nukryžiavimui (TĖVE, ATLEISK JIEMS);

5. Vaivorykštės spalvų - Prisikėlimui (JIS PRISIKĖLĖ).

• Kitos priemonės: palmių šakelės (dvi), apsiaustas, duona, indas su vynu (vynuogių sultimis), smėlio laikrodis, maišelis su monetomis (30 sidabrinių), didelis medinis kryžius, erškėčių vainikas, Velykinė žvakė, aštuonios mažesnės pastatomos raidės (sudėlioti žodį „ALELIUJA").

Pasirengimas: Mokiniai sėdi prie varpų penkiose grupelėse (vienai grupelei - vieno varpo komentaras) po 3 - 5 mokinius vienoje, sudarydami puslankį. Puslankio centre patiesta keletas įvai­riaspalvių skarų. Visos priemonės - palmių šakelės, monetos ir kt. - dedamos ant šių skarų. Kiekvienas varpas, meditacijos metu perskaičius jį atitinkantį komentarą, padedamas ties jį komentavusia grupele, ant skarų, formuojant puslankį. Teks­tas, kurį skaito kiekvienas „varpas", gali būti užrašytas kitoje kartoninio varpo pusėje arba parengtas ant atskiro, atitinkamai apipavidalinto (pvz., imituojant senovinio pergamento ištrau­ką) lapo. Meditacijos pabaigoje mokiniai (gali būti likusieji -tie, kurie neskaitė teksto ir nedėliojo priemonių) prie Vely­kinės žvakės puslankiu sudėlioja žodį „ALELIUJA".

Jei mokiniai ruoštųsi iš anksto, gali tekstą išmokti atmintinai, bet daug lengviau, netgi ir raiškiau, jį skaityti.

Varpus komentuojantieji nebūtinai turi sėdėti iš eilės. Centre turėtų būti „Prisikėlimas".

Prieš pradedant meditaciją. Varpų šablonai paguldyti ties grupelėmis. Salia - po dvi priemones. Komentarą perskaitęs mokinys pastato varpą ant grindų; tekste minimos priemonės tam tikru metu, skaitant tekstą, padedamos ant skarų (tai padaro du kiti grupelės dalyviai).



Meditacija: Meditacija pradedama atitinkamo muzikinio įrašo fragmen­tu. Kartu su mokiniais galima sugiedoti „Dieve, ar girdi".

Vadovas: Si istorija yra apie vieną savaitę Jeruzalėje. Tai pati liūdniausia istorija; kartu ji - ir pati džiaugsmingiausia, kada nors papasakota. Si istorija sena - ir taip pat kasmet nauja. Istorija pasakoja apie vieną žmogų - ir drauge ji kalba apie kiekvieną iš mūsų, nes tai - ir mūsų istorija. Tai, kas tada, labai seniai, vieną savaitę nutiko Jeruzalėje, yra pats svarbiausias dalykas, kada nors nutikęs. Tragiškas ir pergalingas jis išliks visiems laikams.

(skamba Verbų sekmadienio muzika; Pirmasis varpas atsistoja, laikydamas savąjį varpo šabloną, ir skaito komentarą; kai Pirmasis varpas tekste pamini palmes ir apsiaustus, du mokiniai iš tos grupelės padeda juos ant skarų; perskaitęs tekstą, Pirmasis varpas savo kartoninį šabloną stato ant grindų, pradėdamas formuoti puslankį)

Pirmasis varpas: Man malonu pradėti pasakoti jums šią isto­riją... Jėzus visų mokinių priekyje leidosi į Jeruzalę. Du iš savo draugų jis pasiuntė surasti asiliuką. Kai jie nupirko asiliuką, atvedė j j pas Jėzų, apdengė savo apsiaustais ir užsodino Jėzų ant viršaus. Minios žmonių mieste pasitiko jį susižavėjusios. Jie bu­vo matę Jėzų anksčiau - jo gerumą, jo galią, matė jo darbus ir girdėjo jo žodžius. Žmonės troško padaryti Jėzų savo karaliumi. Neturėdami puošnaus kilimo, kurį galėtų tiesti asiliukui po kojomis, jie tiesė ant kelio savo apsiaustus.

(pauzė - ant skarų padedamas apsiaustas)

Jie neturėjo vėliavų, kuriomis džiaugsmingai galėtų mojuoti karaliui - taigi jie mojavo palmių šakomis.



(pauzė - ant skarų padedamos dvi palmių šakelės)

„Osana! - jie šaukė. - Šlovė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo karalystei!" (skamba Didžiojo ketvirtadienio melodija ;atsistoja Antrasis varpas)



Antrasis varpas: Manoji istorijos dalis - apie Paskutinę vaka­rienę. Apaštalai ją surengė tyliame aukštutiniame kambaryje. Buvo ketvirtadienis. Visa žydų tauta tomis dienomis minėjo įvykį, nutikusį jų protėviams prieš tūkstantį metų. Žydai prisi­minė nuostabų įvykį, kai Mozė, Dievo padedamas, išvedė jų tautą iš Egipto nelaisvės į naują gyvenimą naujame krašte. Kaip i ir visi žydai, Jėzus paminėjo šį stebuklingą išgelbėjimą kartu su savo draugais. Vakarienei baigiantis, Jėzus nutilo ir susimąstė. Apaštalai liovėsi kalbėtis. Jie jautė, kad Jėzus ruošėsi pasakyti ar padaryti kažką svarbaus... Iš tiesų taip ir nutiko. Jis paėmė į savo rankas duonos, sukalbėjo padėkos maldą dangiškajam Tėvui, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas".

(pauzė - ant skarų padedama duona)

Paskui Jis paėmė vyno taurę ir davė mokiniams gerti, saky­damas: „Tai mano kraujas".



(pauzė - ant skarų padedamas indas su vynu)

Jėzus pabrėžė: „Tai darykite mano atminimui".



(Antrasis varpas padeda savo šabloną greta pirmojo; skamba me­lodija Petro išsigynimo scenai; atsistoja Trečiasis varpas)

Trečiasis varpas: Manoji istorijos dalis - stulbinanti. Ji pasa­koja apie du apaštalus, buvusius su Jėzumi nuo pat jo misijos pradžios, bet išdavusius savo Mokytoją.

Judas apaštalų grupėje rūpinosi pinigais. Galbūt jis tapo perdaug gobšus pinigų. Jis žinojo, kad Jėzaus priešai rengiasi jj suimti. Jie ieškojo progos, kad apaštalų nebūtų šalia, ir būtų galima suimti jj tyliai, be triukšmo. Judas nuėjo pas Jėzaus prie­šus ir tarė: „Žinau, kur jis bus naktį, ir nuvesiu jus ten". „Puiku, - jie atsakė, - už šią paslaugą mes tau sumokėsime trisdešimt sidabrinių". Ir Judas sudarė sandėrį su jais - išduoti Jėzų.



(pauzė - ant skarų padedamas maišelis su monetomis)

Kitas Jėzaus draugas - Petras, apaštalų vyresnysis. Judui iš­davus Jėzų, priešai nuvedė Mokytoją į Vyriausiojo kunigo rū­mus. Petras juos sekė apsimesdamas, jog nėra vienas iš apaštalų. Kiemo viduryje žvarbią naktį žmonės susikūrė ugnį ir susėdo ratu. Prisėdo ir Petras, prisidengęs veidą apsiaustu, ir klausėsi, ką jie kalba. Bet tarnaitė pažino jį ir tarė: „Tu panašus į galilėjietį; ar tik tu nepažįsti suimtojo?" „Aš? Ne!", - išsigynė Petras. Žmogus, sėdintis šalia, tarė: „Kalbi taip, kaip Jėzus; turėtum jį pažinoti." „Ką tu, žmogau! Tik jau ne aš!", - šaukė Petras. Po kiek laiko dar kažkas ėmė atkakliai tvirtinti: „Tikrai Šitas buvo su juo! Juk jis galilėjietis!" Petras atkakliai tvirtino: „Žmogau, aš nesuprantu, ką tu sakai". Ir tuoj pat pragydo gaidys.



(pauzė - ant skarų padedamas smėlio laikrodis)

Petras prisiminė... Paskutinės vakarienės metu Jėzus jam sakė: „Sakau tau, Petrai: dar gaidžiui šiąnakt nepragydus, tu tris kartus išsiginsi mane pažįstąs". Petras pašoko ir pabėgo susi­gėdęs ir raudodamas, nes išsigynė Jėzaus - geriausio draugo, kokį kada nors buvo turėjęs.



(pasigirsta lėtas, tragiškas Nukryžiavimo motyvas; Trečiasis varpas padeda savo šabloną ant grindų; atsistoja Ketvirtasis varpas)

Ketvirtasis varpas: Buvo penktadienis... Pilotas, romėnų val­dytojas, norėjo paleisti Jėzų, bet minia šaukė: „Ant kryžiaus jį!" Pilotas bijojo: „Jei aš jį paleisiu, minia gali apskųsti mane im­peratoriui" . Pilotas buvo bailys. Jis nenorėjo sau bėdos, tad pasi­davė Jėzaus priešų ketinimams.

(pauzė - ant skarų padedamas kryžius)

Romėnų kariai vertė iškankintą Jėzų nešti kryžių iki Golgotos kalvos už miesto. Ten, vainikavę erškėčių vainiku,



(pauzė - ant skarų padedamas erškėčių vainikas)

o rankas ir kojas perkalę vinimis, jie nukryžiavo Jėzų ir paliko mirti. Dangus aptemo... Beveik visi Jėzaus mokiniai išsigandę išbėgiojo... Tik motina Marija ir apaštalas Jonas stovėjo po kry­žiumi. Tai truko tris ilgas, sunkias valandas. Tada Jėzus ištarė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro", nuleido galvą ir mirė. Dangus buvo apsunkęs nuo griaustinio, saulė užtemo; atrodė, kad užgeso viso pasaulio šviesa.



(skamba varpas; Ketvirtasis varpas padeda savo šabloną ant grindų; po to - trumpa tyla; varpų skambesys auga iki džiaugsmingo crescen­do, pereinančio į Prisikėlimo motyvą; atsistoja Penktasis varpas)

Penktasis varpas: Ankstų sekmadienio rytą, saulei tekant, Marija Magdalena su keletu moterų nuėjo prie Jėzaus kapo. Pakeliui jos kalbėjosi: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?" Tačiau kaip jos nustebo pamačiusios, kad akmuo jau nuritintas, o prie kapo stovintis angelas jas nuramino: „Nebi­jokite; žinau, jog ieškote Jėzaus iš Nazareto, kuris buvo nukry­žiuotas. Bet jo čia nėra - jis prisikėlė. Keliaukite ir praneškite šią žinią Petrui ir kitiems".

Nepatikėję moterų paskelbta džiugia žinia, apaštalai Petras ir Jonas nubėgo prie kapo. Kapas išties buvo tuščias; vėliau jie sutiko patį Jėzų - gyvą, tikrai kalbantį su jais, einantį šalia... Tai buvo tiesa - Jėzus gyvas!

(pauzė - ant skarų padedama ir uždegama Velykinė žvakė)

Ir Jėzus yra gyvas visiems laikams!



(skamba vis garsesnė Prisikėlimo melodija; iki tol nieko nedė­lioję mokiniai iš kitos Velykinės žvakės pusės išdėlioja puslankiu „ALE­LIUJA")

Vadovas: Pasimelskime visi kartu. Į kreipinius atsakykime

Aleliuja.

•Viešpatie Jėzau, mes tikime, kad Tu mirei ir prisikėlei dėl



mūsų.

•Mes tikime, kad Tu - Valdovas ir būsi su mumis per amžius.



•Mes pažadame skelbti gerąją Tavo Prisikėlimo naujieną Velykų žinios dar negirdėjusiems žmonėms.

(visi kartu gieda pasirinktą giesmę)

Pagal Sr. M. M. Cantoįvell L.S.U. „The Bells: an Assembly for Holy Week"// The Sovver January 1993 parengė tikybos mokytoja ekspertė ASTA SEDEREVIČIŪTĖ


Žodžio versmės 2002/1


База данных защищена авторским правом ©shkola.of.by 2016
звярнуцца да адміністрацыі

    Галоўная старонка